Be to, nepamiršk, ką iš­gir­do šven­ti­kas Rio­dza­nas lan­ky­da­ma­sis Kamiga­tos sri­ty­je: jei­gu žmo­gus ra­šo laiš­ką, tai te­gul ra­šo taip, kad ne­bū­tų gė­da jį pa­ka­bin­ti ant sie­nos.

Nie­ka­da ne­gal­vok, jog pa­sie­kei pa­kan­ka­mą su­vo­ki­mo laips­nį. Vi­suo­met min­ty­se kar­tok sau: „To ne­už­ten­ka.

Apskritai žmonės at­ro­do pri­slėg­ti. Ta­čiau, kai žmo­gus yra ty­ros dva­sios ir šva­rių min­čių, jo iš­vaiz­da taip pat gy­vy­bin­ga.

Pa­pras­tai as­muo, ku­ris gar­sė­ja kaip dau­ge­lio sri­čių ži­no­vas, lai­ko­mas pras­čio­ku ir apie svar­bius dalykus išmano tik paviršutiniškai

Be to, ren­gos mo­ky­to­jo pa­mo­ky­muo­se kal­ba­ma, kad li­kus die­nai iki po­eti­nių var­žy­tu­vių, mo­ki­nys pri­va­lo nu­mal­dy­ti savo pro­tą ir uo­liai mo­ky­tis ei­lė­raš­čius iš rin­ki­nio. Tai va­di­na­ma susikau­pi­mu ties vie­nu dar­bu. Vi­siems ver­tė­tų dirb­ti su­si­kaupus.

Kai ta­vo pro­tas blaš­ko­si tai šen, tai ten, ap­mąs­ty­mai niekuomet ne­virs tei­sin­go­mis iš­va­do­mis. Tik bū­da­mas tvir­tos, skais­čios ir ne­mir­tin­gos dva­sios žmo­gus įstengs pro­tin­gai nuspręs­ti įkvė­pęs ir iš­kvė­pęs sep­ty­nis kar­tus. Ta­čiau tam jis pri­va­lo bū­ti ryž­tin­gas ir pa­si­ren­gęs nu­šluo­ti vi­sa sa­vam ke­ly­je.